- vienstypis
- 3 vienstỹpis, -ė smob. (2) J.Jabl, Š, Rtr, BŽ17,18,601, DŽ, NdŽ, KŽ, Vl, Gdž; MitI391, L kas neturi sutuoktinio, viengungis: Jis i neras jau sau pačios, toks i liks vienstỹpis Erž. A tura bobelę, a dar vienstỹpis? DūnŽ. Nors karališkuose valsčiuose reikėjo rekrūtus duoti iš giminių, daugiau vyrų skaitančių, bet valsčių staršinos, gavę į kišenę, turtingus dengdavo, o vargšus, našlaičius ir vienstypius statydavo rš. Čia netoli monopolyje vienintelė išgeltusi sena boba besėdi ir mokytojas, senas šykštuolis vienstypis LzP. Tai ta doroji senutė Karolienė, našlė davatkėlė, vienstypė, visų vadinama Dėdiene Vaižg. Vieni buvo jauni, kiti pusamžiai žmonės, vieni vienstypiai, o kiti pačiuoti ir vaikuoti A1884,364(J.Šliūp). ║ kas gyvena vienas: Aš dabar vienstỹpė – vyro nėr, vaikai kas sau jau Gs. Man likimas skyrė sirgti. O vienstypiui žmogui kaip tai sunku TS1904,1. | Idant V. Christus būtų nekentęs, nenumiręs ir nebūtų pakastas, tad būtų patis, vienstypis atlikęs, o mumus būtų nė vienos naudos notnešęs DP487.
Dictionary of the Lithuanian Language.